Visos dienos

Karambolage: Arnoldo Odermatto paroda Nacionalinėje bibliotekoje

Šveicarų fotografo Arnoldo Odermatto (1925-2021 m.) vieta meno istorijoje neatsiejama nuo jo biografijos. Keturis dešimtmečius dirbęs Nidvaldeno kantono policijoje, Odermattas geriausiai žinomas dėl nespalvotų nuotraukų serijos Karambolage, kurioje užfiksuotos motorinių transporto priemonių avarijos. Fotografija buvo neatsiejama Odermatto darbo policijos nuovadoje dalis – savarankiškai išmokęs fotografuoti, kamerą jis naudodavo eismo įvykių dokumentacijai, kuri iki tol įprastai būdavo atliekama eskizuojant.

Odermatto fotografijų iškilimą šiuolaikinio meno pasaulyje nulėmė kelios aplinkybės: dešimto dešimtmečio pradžioje jas atrado Odermatto sūnus, režisierius Ursas Odermattas, ieškojęs medžiagos tuo metu kurtam filmui „Wachtmeister Zumbühl. Sužavėtas nuotraukų kokybės, jis ėmėsi jų sklaidos: suskirstė serijomis, išleido pirmąją tėvo darbų knygą „Meine Welt“ (1993 m.), vėliau redagavo kitas jo fotografijų knygas. 1998 m. Frankfurto knygų mugės metu policijos nuovadoje eksponuotos nespalvotos avarijų nuotraukos patraukė kuratoriaus Haraldo Szeemano dėmesį. 2001 m., kaip 49-osios Venecijos Bienalės meno direktorius, Szeemanas į bendrą bienalės parodą įtraukė savo paties sudarytą Odermatto fotografijų rinkinį. Savo pasirinkimą jis argumentavo pabrėždamas Odermatto mąstymo laisvę: „matome <...> nuostabų policijos pareigūno virsmą į žmogų-akį, išnaudojantį galimybę avariją paversti džiaugsmu akimis“.

Po bienalės Odermatto fotografijos imtos pristatyti tarptautinėse parodose, leidykla „Steidl“ išleido jo darbų knygas „Karambolage“, „Im Dienst/On Duty“ ir „In zivil/Off Duty“. Autonomiškos Odermatto kūrybos išpopuliarėjimas iš pradžių buvo vertinamas nevienareikšmiškai ir glumino meno kritikus, autoavarijas dokumentuojančiose fotografijose pasigedusių aiškiau išreikštų menininko intencijų. Kai kurie jų, kaip, pvz., žurnalistas Joe Laniado, 1996 m. parašęs vieną pirmųjų Odermatto parodos apžvalgų, jo kūryboje įžvelgė ne daugiau nei policijos darbe privalomą įkalčių rinkimą, objektyvų liudijimą. Laniado rašė: „Tačiau, skirtingai nei automobiliuose su nuplėštu paviršiumi, vietoj kompleksiškumo jose [Odermatto fotografijose] vargiai randame ką nors, kas galėtų sudaryti įspūdį, jog tai –  daugiau nei policininko įrašas apie įvykius“.

Tad nors Odermatto profesinė biografija žadino meno lauko dalyvių smalsumą ir gausino jo gerbėjų ratą, neretai ji taip pat kliudė jo kūrinius vertinti atsietai nuo jų sukūrimo aplinkybių. Laikui bėgant Odermatto fotografijų vertinimas kito, vis dažniau jas aptariant kaip savarankiškus ir ne tik naratyviškai, bet ir estetiškai paveikius kūrinius, nepaisant tariamo aiškesnių autoriaus užmojų stygiaus.

Parodoje į Odermatto fotografijų sąsają su kelių policininko profesija siūloma žvelgti ne kaip į jo kūrinių kokybę galimai sumenkinantį (pvz., egzotizuojantį) faktorių, o priešingai – kaip į kūrėjo veiklą praturtinantį dvilypumą. Nors Odermatto nuotraukos nebuvo skirtos meno institucijoms, o jo fotografavimo praktika neatsiejama nuo darbo policijoje, svarbu ir tai, kad fotografuodamas Odermattas neapsiribojo reportažine dokumentika. Pasirūpinęs kelių eismo įvykio dokumentu, jis atskirai fiksuodavo ir vaizdus, skirtus asmeniniam archyvui, sudarytam iš dešimčių tūkstančių atidžiai sugrupuotų ir saugomų negatyvų. Taigi, parodoje pristatomos nuotraukos nėra policijos darbo metrika ar medžiaga teismo ekspertizei. Tai kruopščios ir dėmesingos kompozicijos, reikalavusios atitinkamo techninio pasiruošimo. Būtent todėl Odermatto patekimą į fotografijos istoriją nulėmė ne jo nuotraukų funkcija, o jų meninė raiška. Bibliotekoje – kaip institucijoje, gausioje žinių ir skirtingų praktikų liudijimų – Odermatto paroda primena apie nesuvaržyto žvilgsnio ir kūrybiškumo galimybę dirbant net ir aiškiai apribotas funkcijas turinčiose profesinėse srityse.

Odermatto kadruose nerasime avarijų aukų, o susidūrusios transporto priemonės veikiau primena ekspresyvias modernistines skulptūras nei nelaimingo atsitikimo padarinius. Per keturiasdešimt fotografijų serijos Karambolage kūrybos metų keitėsi nuotraukose fiksuotos transporto priemonės, o šveicarišką kalnų peizažą kertantys keliai virto autostradomis. Taigi Karambolage – ne tik fotografijų serija, bet ir transporto istorijos dokumentas. Odermatto kūryba išlieka aktuali ir dėl joje užfiksuoto žmogaus santykio su technologijomis, technologinės pažangos, ją pranokstančių lūkesčių ir žmogiškosios klaidos galimybės.

Parodoje nespalvota Karambolage serija eksponuojama kartu su fotografijomis iš serijos Im Dienst, vaizduojančios spalvotus nuo karščio išsilydžiusius galinius automobilių žibintus. Vieną 1982 m. naktį šie automobiliai stovėjo šalia degančio namo Hergisvilio kaime. Rengiant parodą Robert Springer – Odermattą atstovaujančios galerijos „Galerie Springer Berlin“ direktorius – užsiminė, kad viena iš šių nuotraukų bene tiksliausiai atspindi Odermattą ir visą jo kūrybą. Kaip ir daugelyje kitų Odermatto kadrų, joje itin svarbus dėmesys detalei. Čia vaizduojami raudoni ir balti mersedeso žibinai, išsilydę į banguotas simetriškas horizontales, kurių kraštinės dailiai prisitaiko prie žibintams skirtos galinės automobilio dalies, neišlįsdamos iš šios kraštų; tik viename krašte geltona posūkio žibinto plastmasė nežymiai nutekėjusi automobilio paviršiumi. Gaisro padariniai šviesos šaltiniui suteikė naują formą – netikėtą, bet harmoningą dermę su aplinka. Šiame kadre transporto priemonei padaryta žala ir šios nulemti struktūriniai pokyčiai pateikiami ne kaip pabaiga, o kaip tęstinumo galimybė, t. y kitokių, netikėtų santykių ir formų pažadas. Tokį Odermatto žvilgsnį, kaip ir šią parodą, galima suvokti kaip atvirą siūlymą neprisirišti prie linijinės pažangos idėjų ir rinktis ciklišką, aptakų buvimą.

Gerda Paliušytė

Biografija:

Arnold Odermatt gimė 1925 m. gegužės 29 d. Oberdorfe, Nidvaldeno kantone, Šveicarijoje. Pradinę ir vidurinę mokyklas lankė Štanso mieste, kur vėliau pabaigė kepimo ir konditerijos mokslus. 1948 m. pradėjo dirbti policijoje ir į pensiją išėjo tik 1990 m., turėdamas pirmojo leitenanto, kelių policijos vado ir Nidvaldeno policijos vado pavaduotojo laipsnius. Didžiąją gyvenimo dalį gyveno ir dirbo Štanse, kuriame mirė šių metų birželį.

Parodos kuratorė: Gerda Paliušytė

Architektas: Gediminas G. Akstinas

Dizainerė: Vaida Gasiūnaitė

Redaktorė ir vertėja: Alexandra Bondarev

Parodos partneris: Galerie Springer Berlin

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba

Ačiū: Robertui Springeriui, Ursui Odermattui, Kazimierui Sližiui, Nijolei Jonaitienei, Alexandrai Bondarev.

19
Spalis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
×
Spalis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
SVARBU: LR Vyriausybės informacija dėl atšauktų/nukeltų masinių renginių ! Daugiau.